Viskas prasideda nuo „noriu”.
Vienas „noriu“ – gyventi patogiai ir gražiai.
Turėti stiprią sveikatą, gėrėtis įkvepiančiu grožiu, džiaugtis abipuse meile, tolimomis kelionėmis, trokštamais daiktais ir užsitikrinti poreikius patenkinantį pinigų kiekį, materialų komfortą, patirti žemišką malonumą. Išbandyti visą emocijų, jausmų ir pojūčių vaivorykštės paletę.
Kitas „noriu“ – gyventi įdomiai ir prasmingai.
Rasti atsakymus į klausimus, kas aš esu, koks mano gyvenimo tikslas. Aistringai mokytis, pažinti prasmę. Ieškoti nuotykių, naujovių, iššūkių. Su draugais ir bendraminčiais dalytis nuomonėmis, įspūdžiais, patirtimi. Realizuoti save ėmusis mėgstamos veiklos, sulaukti pripažinimo. Lepintis valdžios, šlovės ir aplodismentų spinduliuose.
Norų pildymo, svajonių realizavimo, tikslų siekimo tema išlieka neabejotinai svarbiausia aktualiausių dalykų sąraše. Didelė sėkmės ir laimės receptų paklausa lemia didelę pasiūlą – metodikų, instruktorių, knygų gausybė. Tačiau dažnai girdžiu nusiskundimus ir priekaištus autoriams, lektoriams ir sau pačiam, kai rezultatų ir pokyčių vis nėra.
Kaip, susidūrus su nesėkmėmis, išvengti nusivylimų, neimti priekaištauti sau ir kitiems? Kaip organizuoti susitikimą su stebuklais? Reikia mokytis savarankiškai mąstyti ir ugdyti praktinius įgūdžius. Tik todėl, kad kyla sunkumų, aibė klausimų, nereiškia, kad turite aukoti savo laimę.
Problemos sprendžiamos. Norai realizuojami.
Gimus kiekvienam norui, nueinamas tam tikras kelias. Taigi nuo svajonės iki realizacijos reikia tą kelią įveikti.
Paslaptys vilioja – jaudina ir traukia viskas, kas nepažinta, nauja.
Pamenate, kaip vaikystėje daugelis iš mūsų darydavo „sekretus“? Mes užaugome ir mūsų nebestebina senelio triukai, kuriuos atliekant „dingsta“ pirštas ar moneta. Mums jau nebekyla noras nosyje sodinti vyšnios kauliuko, žiemą laižyti sušalusių geležinių sūpynių ar kišti virbalų į rozetę. Tačiau mes ir toliau domimės eksperimentais ir jų rezultatais. Mūsų sąmonę jaudina neįtikėtinos žmogaus galimybės, nepaaiškinamos gamtos anomalijos, paslėpti lobiai ir prarastos brangenybės, keistos istorijos spragos – niekaip moksliškai nepaaiškinami faktai ir stebuklai.
Mes perpratome negyvąją gamtą – nuo akmens luitų iki nanotechnologijų. Skraidome į kosmosą, šifruojame genomą, tobuliname medicinos žinias, tiriame žmogaus kūno ląsteles. Nepaisant visų šiuolaikinės civilizacijos pasiekimų, vis dar liko klausimų, į kuriuos ieškodama atsakymų, žmonija taip toli nepasistūmėjo: kas aš ir koks mano gyvenimo tikslas, koks mano ryšys su supančiu pasauliu?
Suprasti save ir savo gyvenimo tikslą tapo taip pat svarbu, kaip mokėti vaikščioti ir kalbėti. Nebetenkina atsakymas „kai užaugsi – sužinosi“. Kol vieni ieškojo greitos ir amžinai trunkančios sėkmės receptų, o kiti bandė vis naujus svajonių gamybos instrumentus, aš tyrinėjau žmogaus prigimtį, požiūrį į ją ir visų man žinomų metodikų veikimo principus bei technologijų mechanizmą.
Man visuomet buvo įdomu, kaip papasakoti ir kitiems vaizdžiai parodyti, kad žmogus skiriasi nuo viso kito, kas egzistuoja šiame pasaulyje. Jis moka vaikščioti, kalbėti, jausti, mąstyti, bet svarbiausia – geba jausti savo norus ir apskritai norėti.
Aš turiu ką pasakyti, ir vis dar turiu ko paklausti. Aš žinau, kad nieko nežinau. Man patinka mokytis, tirti, aiškintis, gilintis. Siūlau paimti į rankas kaleidoskopą, ir pasukinėjus jį įsižiūrėti į mus supantį pasaulį, kad suprastumėte ką nors naujo ir vertingo apie save.
(ištrauka iš online programos, vykusios 2016m. gruodį)
Skaitykite Atsiliepimus.
© Ilma Safronova, 2016