Kaip suderinti motinystę ir savirealizaciją

Vaiko gimimas – lemiamas momentas kiekvienos moters gyvenime. Atsiranda nauji įsipareigojimai, interesai ir prioritetai. Vaikas keičia fokusą, nukreipia dėmesio centrą į save, tampa pastangų, įgūdžių ir jausmų taikymo objektu.

Atlikusi motinos vaidmenį, moteris pasąmoningai jaučia savo prigimties pašaukimo realizavimą ir nori kitokios veiklos, kuri suteiks tokį pat malonumą. Taip, dabar daugybę dalykų galima daryti neišėjus iš namų, tačiau kartais moteriai vis dėl to norisi ištrūkti iš savo mielo ir jaukaus lizdelio.

Reikia pripažinti, kad ne tik vyrai pasisako prieš moteris, nenorėdami užleisti savo vietos visuomenėje. Dažnai pačios moterys taip pat nepalaiko viena kitos ir nevengia išsakyti keletą kandžių žodžių. „Feministė“ , „karjeristė“, „savanaudė“ — taip su panieka kalbama apie moteris, kurios renkasi karjerą, kuria verslą, siekia realizuotis sociume. Mūsų visuomenėje vis dar siaubinga: nešioti sijoną ir norėti aukštumų.

KĄ DARYTI, JEI MOTINYSTĖ – NE VIENINTELIS TIKSLAS

Jolanta augina tris ir turi nuosavą verslą. Trečiąjam nėra nė metų. Viską daro viena ranka, nes nešioja mažylį. Miega po penkias valandas, nes pirmi metai. Šiuo metu jos vienintelė svajonė – suvalgyti karštos sriubos lėkštę šaukštu ir atsisėdus.

Rytais Jolanta ruošia skirtingus pusryčius visiems keturiems – vyrui ir trims vaikams. Vyresniuosius suruošia į mokyklą, o jaunėlį – palieka su aukle. Jai reikia užrišti dvi poras batų raištelių, greitai užkąsti tuo, ko nesuvalgė vaikai. Atbėgti į darbą, išjungti mamą ir įjungti bosą.

Ir taip kasdien: pažadinti, suruošti, nuvesti. Po to visą dieną sekti jų judėjimą, skambinti tol, kol atsilieps. Ir viskas darbo metu, kai reikia dirbti, kurti planus, susitikti su klientais ir partneriais.

Kiekvieną dieną eidama į darbą Jolanta jaučiasi tarsi dezertyras, o darbe graužia sąžinė, kad nėra pakankamai gera vadovė. Mintys apie paliktą dievinamą atžalą ir asmeninę išdavystę pereina į savęs kaltinimo monologą, atimantį paskutines jėgas.

Pasinerdama į beviltiškumą, ji dar labiau tolsta nuo mėgavimosi motinyste ir karjeros žygdarbiais. Kaltės jausmas neapleidžia, savigrauža tęsiasi, o emocinį išsekimą lydi nuovargis ir vis nauji fiziologiniai negalavimai.

Nežiūrint į tai, kad dirbančios moterys, tokios kaip Jolanta, skiria dvigubai ar net daugiau laiko namų ruošai, vaikų auklėjimui, giminaičių ir artimųjų priežiūrai, o asmeniškai sau – vos keletą minučių, to nepakanka. Ne dabar.

Pasirodo – jos blogos motinos. Dabar visoms reikia būti geromis. Ne tiesiog geromis, o sąmoningomis, išskirtinėmis, idealiomis.

Pabandykit paklausti savo mamos, tetos ar kaimynės – ar ji gera motina, jos nežinos, ką atsakyti. Tiesiog buvo mama ir tiek. Kažkas sekėsi, kažkas nelabai, bet mes užaugom. Tačiau net joms sunku įsivaizduoti tą spaudimą, kurį patiria mano ir jaunesnės kartos moterys.

SKIRTINGOS MOTERYS – SKIRTINGOS MAMOS

Ji sunkiai adaptuojasi santuokoje, tai ne jos tikslas, ji net neturi tokio vidinio poreikio. Santuoka ją apsunkina, ir kuo daugiau draudimų ir sąlygų, tuo labiau.

Vaikas dažnai paliekamas su tėvu, pas senelius ar su auklėmis. Paaugusiems vaikams ji taip pat nebus pavyzdinga motina, taip, kaip dauguma tai supranta. Ji greičiau bus drauge savo dukrai ar sūnui, kurdama su jais kontaktą emocinio ryšio lygyje.

Jos antipodas – geriausia mama, namų šeimininkė, žmona. Jos vertybės – šeima, namai, tradicijos, pagarba vyresniems, rūpinimasis vaikais. Ji jaučia pareigą kurti namų jaukumą, palaikyti švarą ir tvarką, lepinti namiškius skaniais pietumis, auklėti vaikus ir puikiai su tuo susitvarko. Ji skaudžiai priima bet kokias permainas, pokyčius, jai patinka būti namie ir užsiimti įprastais reikalais. 

Jei priversta aplinkybių ji eina į darbą, ji jaučia didžiulę kaltę prieš vaiką. Jai atrodo, kad niekas kitas nepasirūpins jos vaiku geriau, nei ji.

Tuo tarpu kita moteris visa savo esybe trokšta permainų ir naujovių. Pagimdžiusi ji nešvaisto laiko, kaip jai atrodo, veltui. Visada randa būdų užsidirbti, net būdama motinystės atostogose. Ji veikli, organizuota, taupi, logiškai mąstanti, priimanti racionalius sprendimus, išradinga ir lanksti. Prireikus greit pakeis darbą, jei tik naujas žadės geresnes galimybes.

Kita mama bijo eiti į darbą. Ji pergyvena, kad neras bendros kalbos su nauju viršininku ar kolektyvu, baiminasi potencialių konfliktų, sąmokslų. Ji bijo būti išjuokta, apkalbėta, nesuprasta, atstumta.

Iš prigimties jausminga, emocionali, užjaučianti, mylinti žmones, negalėdama realizuotis už namų ribų, ji bando visą savo jausmų spektrą sutalpinti vaikuose.

Mėgstančiai tylą, vienatvę ir susikaupimą, visur ir visame kame ieškančiai prasmės moteriai motinystė – tikras iššūkis. O kur dar negalėjimas išsimiegoti, tai tik dar labiau viską apsunkina.

Jos įgimtos savybės pastumia atsiversti knygą, pasivaikščioti vienai tyloje, kad mintys nurimtų. Arba priešingai – nėra jokio noro išeiti iš namų, atmerkti akis, pakilti iš lovos. Rutina sukelia slegiančias mintis. Augantis nepasitenkinimas pereina į apatiją. O tada atsiranda depresiją, kuri gali tęstis ilgus metus.

Visos tokios skirtingos. Kiekviena verta pagarbos ir paramos. Nenuostabu, kad vienodos, standartinės rekomendacijos neefektyvios. Juk kiekviena moteris, kiekvienas žmogus apskritai, turi individualią psichiką, įgimtas savybes ir ypatumus. Dar daugiau – jie gali būti įvairūs, net priešingi, tarpusavyje susipynę į unikalius raštus.

Šiuolaikinė moteris – aktyvi, veikli, siekia savirealizacijos. Pogimdyvinės depresijos požymiai aptinkami tada, kai laikinai prarandama ši galimybė, kai nepavyksta panaudoti, realizuoti savo įgimtų savybių. Galima rasti būdus kompensuoti šiuos trūkumus. Tačiau būtina remtis tiksliu psichikos sandaros žinojimui, kad suprastum, kokios rekomendacijos tau tiks, o kokios tik pakenks ir paskatins depresiją.

KAIP IŠTRŪKTI IŠ KALTĖS LIŪNO IR NUSTOTI SAVE BAUSTI

Kažkas be paliovos domisi mada, kuria verslą ir negali sustoti. Kažkas kepa pyragus, valo kiekvieną dulkelę nuo savo vaikų, o buvimas be to, vienintelio, prilygsta mirčiai. Viena tvirtins, kad užaugus vaikams gyvenimas tik prasideda. Kita aktyviai agituos už santuoką, vaikus, vyrą ir susibūrimus artimųjų rate, šventes namuose.

Nežiūrint į tai, kiekviena moteris, turinti vaikų, kartais suabejoja, ar ji gera motina. Ir aplinkiniai kursto subjektyviais vertinimais: „ji bloga motina“ arba „ji nuostabi mama“. O kaip tai išmatuoti, kokiais kriterijais remtis? Valandomis, praleistomis prie lopšio, vaikų pažymiais mokykloje, pagal tai, kaip stipriai tave vaikai myli arba, ko jie pasiekė gyvenime?

Jeigu kažkaip ypatingai vaikais neužsiėmei, karštligiškai neieškojai geriausių mokyklų ar būrelių, neskaitei vaikų auklėjimą tobulinančių knygų, neatsisakei asmeninių tikslų, o jie užaugo nuostabiais, laimingais, daug pasiekusiais žmonėmis, tu gera motina? O jeigu atidavei visas savo jėgas, dirbai keliuose darbuose, kad tik nieko netrūktų, po darbo skubėjai į tobulą motinystę žadančius seminarus, pamiršusi save mylėjai be atsako, ir vaikai užaugo piktais nevykėliais – tu bloga?..

Motinos įvaizdis – tai ne tik tikroji, biologinė mama. Tai ir kitos suaugusios moterys, supančios vaiką: močiutė, auklė, kaimynė, teta, mokytoja ir tt. Jos gali duoti vaikui labai daug vertingo, tai, kur mūsų neužteko. Todėl nustokime krūpčioti ties savo vaikais, atitrūkime nuo jų bent akimirkai ir atsigręžkime į save.

Mes esame tam tikrų prigimtinių ir įgytų savybių, talentų, užduočių rinkinys. Tai reikia pažinti, realizuoti ir vystyti. Asmeninių prigimtinių savybių pažinimas leidžia efektyviai spręsti bet kokias užduotis ir problemas, o svarbiausia, atsikratyti nuolatinės savigraužos ir nustoti kankintis kaltės jausmu.

Toks palengvėjimas, kai nereikia niekuo apsimesti, atsiprašinėti už savo norus, poreikius, kai žinai, kas ir koks tu. Kai nereikia rinktis – karjera ar šeima, nes gali būti puikiu profesionalu darbe, o namuose rūpestinga mama.

(ištrauka iš seminaro „Moteris ir sėkmė. Šiuolaikinė magija“, vykusio 2016.12.04 Kaune; tekstas publikuotas DELFI)

© Ilma Safronova, 2016